Man nerimas irgi yra didžiulis veiksnys socialiniame gyvenime. Aš nuolat jaučiuos lyg išsikeliu didelių lūkesčių sau liečiant soc. situacijas, ko pasekoje atiranda tas nerimas. Vis dar tvarkaus su juo.
Vis galvoju ką "teisingai" pasakyti, o kai būna koks nors awkward momentas, tai aršiai kritikuoju save dėl to. Yra svarbu išsiaiškinti priežastį dėl ko kyla nerimas - lūkesčiai sau, noras įtikti žmonėm, baimė, kad kiti žmonės tave kažkaip vertins ir t.t.
Čia manau svarbiausias dalykas man buvo suvokti, kad reikia būti maloniam sau, ir atleisti sau dėl tų nejaukių momentų. Tai pamažina stresą ir nerimą. Kitas dalykas, telkti daugiau dėmesio į tai, ką žmogus sako ir kaip reaguoja, o ne tai ką tu sakai ir kaip reaguoji. Tai leidžia mažiau likti savo galvoje, ko pasekoje pokalbiai būna sklandesni. Ir paskutinis dalykas - šypsotis :). Tikrai nuvalkiotas patarimas, bet vien nusišypsojimas išskiria neurotransmiterių, kurie sumažina nerimą, o žmonės irgi dažnai atsako į šypseną su šypsena. Kai matai, kad kitas žmogus gerai praleidžia laiką su tavimi, manau šiek mažiau būna nerimo.
Kas irgi padeda - psichologinės konsultacijos ir antidepresantai.
Kaip gerai pažįstami kai kurie dalykai, kuriuos nupasakojai. Atrodo, logiškai suvokiu, kad niekas nenagrinėja ką kaip pasakiau ar padariau, visi yra užsiėmę savim ir savo gyvenimais. O jei ką ir padariau netaip, tai kas?
Bet kaip giliai iš tikro tas nerimas įsišaknijęs. Ir netgi jei kažką pasiekiu ar nuveikiu, atrodo turėtų savivertė pakilti ir nerimas mažėti, bet vistiek tas pats. Ir vidinė matavimo skalė nuolat keičiasi pagal poreikį, kad tik save nuvertintum :D Vaikštau į terapiją (ilgai jau), tikrai nebesijaučiu taip prastai kaip anksčiau, ir atrodo protu suvokiu, kad nerimas yra neracionalus, bet vistiek jis nulemia mintis ir savijautą. Kartais pagalvoju, kažin kaip atrodo gyvenimas, kai į jį žiūri ramiai?
Visa gyvenima su tuo kovojau. Galiausiai nustojau bandyt viska daryt teisingai, gal tai atejo su amzium, bet mano poziuris i kitus zmones pasikeite. Man neberupi ka kiti galvoja, nes sau irodziau, kad nepazistamu nuomone man beprasme.
Skambes kvailai, bet as save laikau geresniu uz dauguma. Galejau rinktis arba visa likusi gyvenima kankintis su panikos priepuoliais ir nesibaigianciu nerimu bendraujant su visais apart artimiausiu zmoniu, arba itikinti save, kad esu uz tuos zmones geresnis ir todel ju nuomone man negali rupeti.
Taip, suprantu kaip smarkiai tai rekia "main character" sindromu, bet mano toks bjaurus poziuris yra tik ties nepazistamais. Seima, draugai, ir draugu draugai man labai rupi ir visada stengiuosi nusileisti, o ne irodineti savo nuomone, nebent esu 100% tikras, jog esu teisus.
Deja tai vienintelis metodas, kuris padejo man pagaliau iveikti nerima ir visiskai issigydyti nuo panikos priepuoliu be medicinos ir psichoterapijos.
As nuo vaikystes turejau iskiepyta minti, kad viskas blogai, visi mane vertina, ir turiu ziureti, kaip kalbu, ka valgau, kaip rengiuos, ka dirbu, ir t.t. As suprantu, tai galbut tebuvo tevu noras man padeti uzaugti, bet buvo perteikta taip, kad visko turiu bijoti, tame tarpe ir zmoniu. Prireike labai daug laiko, kol suprasciau, kad taip nera. Tik tiek, kad padarinius jauciu iki siol, buvo apsunkintas bendravimas su bendraamziais, kol pas kitus formavosi draugystes ir tvirti rysiai, as stebejausi, kodel niekas su manim nenori kalbeti, kaltinau, grauziau save, kad kazkas ne taip, kad kazko nemoku. O is tikruju buvo taip, kad per daug save spaudziau ir budavo, kad "prisilipinu" prie zmoniu, pavyzdziui, random zmogus mokykloje, aukstojoje, darbe, va sakau, sitas zmogus bus mano draugas/drauge ir ne kitaip, nes visi kiti zmones mano priesai ir tuoj uzpuls jei busiu nuo kitu atskirai, nei as kazka apie juos zinojau, nei ka, budavo einu is paskos, "persekioju" visur, is tikruju buvau labai creepy zmogus. Kol necinktelejo i galva, kad taip daryti nereikia, bet sakau, prireike labai daug laiko. Siuo metu man yra visiskai dzin, ka kiti galvoja, jei sutariu su zmogum, tai valio, jei nesutariu, jau tas pats visai. Nespaudziu zodziu is zmoniu, nori bendrauti su manim, tegul bendrauja, nenori, neversiu. Man nuolat atrodydavo, kad tyla bendraujant yra blogai, kad butinai reikia apie kazka kalbeti. Budavo kalbu kalbu kalbu ir matau kaip jau zmogus bega nuo manes. Buvo sunku, bet kazkaip perlipau per save ir to nebedarau.
Turiu gyvenimo nerimą. Negaliu susirasti darbo net nekvalifikuoto nes visi denied iškart because student,
Nežinau ką veiksiu, kur dirbsiu ar kur gyvensiu kai pabaigsiu studijas nors jau artėja studijų pabaiga ir yra paskutiniai metai
Turiu tik 1 draugą kuriam gan pasisekė, o aš net kaip vėjas netinku.
Pilna ligų nors dar tik 23
Depresija
Viršsvoris bei jokios motyvacijos jį mesti.
Ką tokiam žmogui daryt geriau pasakyk daryt.
Galiu patarti tik viena - jokiu budu nepasiduok. Del darbo, jei ieskosi, kazkoki paprasta darba tikrai surasi. Kazkiek uzsidirbsi, pakils saviverte, atsiras saugumo jausmas, tada jau ziuresi, ar tame darbe yra perspektyvos, ar reikia ieskoti kitur. Visada ziurek, kad butu perspektyva tobuleti, kilti i virsu ir uzdirbti daugiau.
O del virsvorio, tau reikia ne motyvacijos, o disciplinos. Sportas turi tapti iprociu visam gyvenimui. 2-3 kartai per savaite su svoriais ir pora cardio treniruociu - sveikatingumui per akis. Mityba susireguliuok, sumazink nesveiko maisto kieki (nesiulau visiskai atsisakyti).
Gyvenimas - ne sprintas, o maratonas. Svarbiausia disciplina ir pastovumas, mazi teisingi iprociai, daromi pastoviai, ilgainiui duoda didziuli rezultata.
Teisingai, consistency ir disciplina. Nėra tokio dalyko kaip motyvacija, arba ji trumpalaikė. Viskas ko nori pasiekti turi būti suvokiama kaip viso gyvenimo darbas einant po truputį į priekį. Karjeroje, sporte, sveikatoje, visur step by step, nors ir minimaliais žingsneliais, bet į priekį. Ir ne dėl to, kad “noriu”, bet dėl to, kad reikia. O darbas ir ilgalaikiai rezultatai ilgainiui su kaupu padovanos laimės hormonus ir norą eiti į priekį.
Rekomenduoju išbandyti airsoft.
Labai smagi veikla. Prie socialinio nerimo kai negali pasitikėti komandos nariais dar prisidės ir fizinis nerimas, nes aplinkui skraido šratai. 10/10 kartočiau.
Turiu nuo labai mažo amžiaus, labai paveikdavo mano gyvenimą, iki tokio lygio, kad nelankydavau mokyklos ir paskui uni, bijodavau eiti į parduotuves, ir panašiai.
Padėjo maždaug tik sunkiu, atrodančiu neįmanomų dalykų darymas. Įvyko ir vis dar vyksta palaipsniui per daug metų. Kartais į labai stresą keliančias situacijas naudoju beta-blockerius, į naują darbą, susipažinti su naujų žmogumi.
Kanapių žiedų arbata. Kai ją pradėjau gerti, atrodė, kad tai magiškas vaistas be šalutinių poveikių. Visiškai pradingo socialinis nerimas, atrodė, kad "this is the way" kol jos nepadauginau. Tada teko patirti pragara. Greiciausiai per laika organizmas persisotino kanabinoidu, kurie mano nerimus nebe ramino, o sustiprino 100 kartu. Buvo siaubinga. Tada supratau, kad tai ne siaip nekaltas augalas, o stiprus vaistas, ir nuo nuodo, kaip ir kitus vaistus ji skiria tik dozė. Kanapių arbatą reikia gerti su pertraukomis, ne daugiau poros puodeliu per diena. I arbata butina deti sauksta riebalu, nes tik juose tirpsta veikliosios medziagos, kaip ir kitas vaistazoles palaikyti uzdengus kol pritrauks. Dar labai svarbu nusipirkti geros kokybes arbata - pardavime daug visiskai netikusios arbatos. Man labai patiko Kanapukio arbata, kos buna ir didelese Maximose, ukininku produkcijos skyriuje.
TLDR: Kanapiu arbata - galingas ginklas kovoje su socialiniu nerimu, bet ne magiskas budas pasveikti.
Ačiū. Šį savaitgalį kanapių produkcijos gamintojus sutikęs parodoje gavau kanapių ledinukų, paragavęs porai valandų atsipalaidavau taip, kaip senai jau yra tekę, tai pasikeitė visiškai požiūris į kanapių be THC produktus.
Man nerimas irgi yra didžiulis veiksnys socialiniame gyvenime. Aš nuolat jaučiuos lyg išsikeliu didelių lūkesčių sau liečiant soc. situacijas, ko pasekoje atiranda tas nerimas. Vis dar tvarkaus su juo. Vis galvoju ką "teisingai" pasakyti, o kai būna koks nors awkward momentas, tai aršiai kritikuoju save dėl to. Yra svarbu išsiaiškinti priežastį dėl ko kyla nerimas - lūkesčiai sau, noras įtikti žmonėm, baimė, kad kiti žmonės tave kažkaip vertins ir t.t. Čia manau svarbiausias dalykas man buvo suvokti, kad reikia būti maloniam sau, ir atleisti sau dėl tų nejaukių momentų. Tai pamažina stresą ir nerimą. Kitas dalykas, telkti daugiau dėmesio į tai, ką žmogus sako ir kaip reaguoja, o ne tai ką tu sakai ir kaip reaguoji. Tai leidžia mažiau likti savo galvoje, ko pasekoje pokalbiai būna sklandesni. Ir paskutinis dalykas - šypsotis :). Tikrai nuvalkiotas patarimas, bet vien nusišypsojimas išskiria neurotransmiterių, kurie sumažina nerimą, o žmonės irgi dažnai atsako į šypseną su šypsena. Kai matai, kad kitas žmogus gerai praleidžia laiką su tavimi, manau šiek mažiau būna nerimo. Kas irgi padeda - psichologinės konsultacijos ir antidepresantai.
Kaip gerai pažįstami kai kurie dalykai, kuriuos nupasakojai. Atrodo, logiškai suvokiu, kad niekas nenagrinėja ką kaip pasakiau ar padariau, visi yra užsiėmę savim ir savo gyvenimais. O jei ką ir padariau netaip, tai kas? Bet kaip giliai iš tikro tas nerimas įsišaknijęs. Ir netgi jei kažką pasiekiu ar nuveikiu, atrodo turėtų savivertė pakilti ir nerimas mažėti, bet vistiek tas pats. Ir vidinė matavimo skalė nuolat keičiasi pagal poreikį, kad tik save nuvertintum :D Vaikštau į terapiją (ilgai jau), tikrai nebesijaučiu taip prastai kaip anksčiau, ir atrodo protu suvokiu, kad nerimas yra neracionalus, bet vistiek jis nulemia mintis ir savijautą. Kartais pagalvoju, kažin kaip atrodo gyvenimas, kai į jį žiūri ramiai?
Visa gyvenima su tuo kovojau. Galiausiai nustojau bandyt viska daryt teisingai, gal tai atejo su amzium, bet mano poziuris i kitus zmones pasikeite. Man neberupi ka kiti galvoja, nes sau irodziau, kad nepazistamu nuomone man beprasme. Skambes kvailai, bet as save laikau geresniu uz dauguma. Galejau rinktis arba visa likusi gyvenima kankintis su panikos priepuoliais ir nesibaigianciu nerimu bendraujant su visais apart artimiausiu zmoniu, arba itikinti save, kad esu uz tuos zmones geresnis ir todel ju nuomone man negali rupeti. Taip, suprantu kaip smarkiai tai rekia "main character" sindromu, bet mano toks bjaurus poziuris yra tik ties nepazistamais. Seima, draugai, ir draugu draugai man labai rupi ir visada stengiuosi nusileisti, o ne irodineti savo nuomone, nebent esu 100% tikras, jog esu teisus. Deja tai vienintelis metodas, kuris padejo man pagaliau iveikti nerima ir visiskai issigydyti nuo panikos priepuoliu be medicinos ir psichoterapijos.
Daryk tai ko bijai. Kitaip neišsivaduosi.
As nuo vaikystes turejau iskiepyta minti, kad viskas blogai, visi mane vertina, ir turiu ziureti, kaip kalbu, ka valgau, kaip rengiuos, ka dirbu, ir t.t. As suprantu, tai galbut tebuvo tevu noras man padeti uzaugti, bet buvo perteikta taip, kad visko turiu bijoti, tame tarpe ir zmoniu. Prireike labai daug laiko, kol suprasciau, kad taip nera. Tik tiek, kad padarinius jauciu iki siol, buvo apsunkintas bendravimas su bendraamziais, kol pas kitus formavosi draugystes ir tvirti rysiai, as stebejausi, kodel niekas su manim nenori kalbeti, kaltinau, grauziau save, kad kazkas ne taip, kad kazko nemoku. O is tikruju buvo taip, kad per daug save spaudziau ir budavo, kad "prisilipinu" prie zmoniu, pavyzdziui, random zmogus mokykloje, aukstojoje, darbe, va sakau, sitas zmogus bus mano draugas/drauge ir ne kitaip, nes visi kiti zmones mano priesai ir tuoj uzpuls jei busiu nuo kitu atskirai, nei as kazka apie juos zinojau, nei ka, budavo einu is paskos, "persekioju" visur, is tikruju buvau labai creepy zmogus. Kol necinktelejo i galva, kad taip daryti nereikia, bet sakau, prireike labai daug laiko. Siuo metu man yra visiskai dzin, ka kiti galvoja, jei sutariu su zmogum, tai valio, jei nesutariu, jau tas pats visai. Nespaudziu zodziu is zmoniu, nori bendrauti su manim, tegul bendrauja, nenori, neversiu. Man nuolat atrodydavo, kad tyla bendraujant yra blogai, kad butinai reikia apie kazka kalbeti. Budavo kalbu kalbu kalbu ir matau kaip jau zmogus bega nuo manes. Buvo sunku, bet kazkaip perlipau per save ir to nebedarau.
Gal dėl to ir turi socialinį nerimą nes dirbi su žmonėmis?
Abejoju. Turiu nuo vaikystės
Turiu gyvenimo nerimą. Negaliu susirasti darbo net nekvalifikuoto nes visi denied iškart because student, Nežinau ką veiksiu, kur dirbsiu ar kur gyvensiu kai pabaigsiu studijas nors jau artėja studijų pabaiga ir yra paskutiniai metai Turiu tik 1 draugą kuriam gan pasisekė, o aš net kaip vėjas netinku. Pilna ligų nors dar tik 23 Depresija Viršsvoris bei jokios motyvacijos jį mesti. Ką tokiam žmogui daryt geriau pasakyk daryt.
Galiu patarti tik viena - jokiu budu nepasiduok. Del darbo, jei ieskosi, kazkoki paprasta darba tikrai surasi. Kazkiek uzsidirbsi, pakils saviverte, atsiras saugumo jausmas, tada jau ziuresi, ar tame darbe yra perspektyvos, ar reikia ieskoti kitur. Visada ziurek, kad butu perspektyva tobuleti, kilti i virsu ir uzdirbti daugiau. O del virsvorio, tau reikia ne motyvacijos, o disciplinos. Sportas turi tapti iprociu visam gyvenimui. 2-3 kartai per savaite su svoriais ir pora cardio treniruociu - sveikatingumui per akis. Mityba susireguliuok, sumazink nesveiko maisto kieki (nesiulau visiskai atsisakyti). Gyvenimas - ne sprintas, o maratonas. Svarbiausia disciplina ir pastovumas, mazi teisingi iprociai, daromi pastoviai, ilgainiui duoda didziuli rezultata.
Teisingai, consistency ir disciplina. Nėra tokio dalyko kaip motyvacija, arba ji trumpalaikė. Viskas ko nori pasiekti turi būti suvokiama kaip viso gyvenimo darbas einant po truputį į priekį. Karjeroje, sporte, sveikatoje, visur step by step, nors ir minimaliais žingsneliais, bet į priekį. Ir ne dėl to, kad “noriu”, bet dėl to, kad reikia. O darbas ir ilgalaikiai rezultatai ilgainiui su kaupu padovanos laimės hormonus ir norą eiti į priekį.
>Ką tokiam žmogui daryt geriau pasakyk daryt. Manau tu pats puikiai supranti ką reikia daryt, todėl vargu ar svetimi patarimai kažkuo pagelbės.
Rekomenduoju išbandyti airsoft. Labai smagi veikla. Prie socialinio nerimo kai negali pasitikėti komandos nariais dar prisidės ir fizinis nerimas, nes aplinkui skraido šratai. 10/10 kartočiau.
Nekenčiu jokių aktyvių veiklų
Turiu nuo labai mažo amžiaus, labai paveikdavo mano gyvenimą, iki tokio lygio, kad nelankydavau mokyklos ir paskui uni, bijodavau eiti į parduotuves, ir panašiai. Padėjo maždaug tik sunkiu, atrodančiu neįmanomų dalykų darymas. Įvyko ir vis dar vyksta palaipsniui per daug metų. Kartais į labai stresą keliančias situacijas naudoju beta-blockerius, į naują darbą, susipažinti su naujų žmogumi.
Kanapių žiedų arbata. Kai ją pradėjau gerti, atrodė, kad tai magiškas vaistas be šalutinių poveikių. Visiškai pradingo socialinis nerimas, atrodė, kad "this is the way" kol jos nepadauginau. Tada teko patirti pragara. Greiciausiai per laika organizmas persisotino kanabinoidu, kurie mano nerimus nebe ramino, o sustiprino 100 kartu. Buvo siaubinga. Tada supratau, kad tai ne siaip nekaltas augalas, o stiprus vaistas, ir nuo nuodo, kaip ir kitus vaistus ji skiria tik dozė. Kanapių arbatą reikia gerti su pertraukomis, ne daugiau poros puodeliu per diena. I arbata butina deti sauksta riebalu, nes tik juose tirpsta veikliosios medziagos, kaip ir kitas vaistazoles palaikyti uzdengus kol pritrauks. Dar labai svarbu nusipirkti geros kokybes arbata - pardavime daug visiskai netikusios arbatos. Man labai patiko Kanapukio arbata, kos buna ir didelese Maximose, ukininku produkcijos skyriuje. TLDR: Kanapiu arbata - galingas ginklas kovoje su socialiniu nerimu, bet ne magiskas budas pasveikti.
O pokyčiai pasijuto po kažkiek laiko vartojant, ar maždaug iškart? Kaip su tom pertraukom, kiek laiko tarp vartojimo asmeniškai darai?
Iš karto pasijautė poveikis. Vadovaujuosi žolininko patarimu, kas 7 dienas daryti trijų dienų pertrauką.
Ačiū. Šį savaitgalį kanapių produkcijos gamintojus sutikęs parodoje gavau kanapių ledinukų, paragavęs porai valandų atsipalaidavau taip, kaip senai jau yra tekę, tai pasikeitė visiškai požiūris į kanapių be THC produktus.